Vejos tręšimas

Tręšimo esmė

 

Tręšimo esmė yra aprūpinti augalus maistinėmis medžiagomis, kad jie galėtų augti stiprūs, sveikai šaknytųsi, greitai ataugtų po nupjovimo arba intensyvesnio naudojimo ir laimėti konkurencinę kovą su kitomis augalų rūšimis.

Svarbiausi dalykai apie tręšimą:

• visą planuojamą naudoti trąšų kiekį reikia tolygiai paskirstyti po visą veją;
• geriau mažiau nei daugiau;
• tręšiant judėti vienodu greičiu;
• negalima tręšti saulėtu oru;
• patręšus reikia gerai palaistyti visą veją;
• dirbant naudoti apsauginius akinius, pirštines, po trąšų paskirstymo gerai nusiplauti rankas;
• jei trąšų pribarstėte ant takelių, būtinai nuvalykite;

Nebarstyti ant vejos trąšų iš indo ar įrenginio, kad nenubyrėtų per daug.

Kada tręšti?

Reikia tręšti tada, kai maisto medžiagų vejai stinga. Svarbiausia yra „padėti“ vejai sukaupti jėgas ir sužaliuoti pavasarį. Iškart prasidėjus vegetacijai arba pasirodžius žalumai, kas paprastai įvyksta apie balandžio vidurį ar gegužės pradžią, puikiai tiks kompleksinės trąšos, kurių pagrindinis elementas yra azotas. Veja sugebės greitai užauginti žaliąją masę, vystyti šaknis, užželdinti per žiemą pažeistas vietas ir aplenkti piktžoles.

Vasaros viduryje rekomenduojama patręšti subalansuotomis trąšomis, kuriose vis dar dominuoja azotas, tačiau jau atsiranda ir didesnis kalio kiekis. Atsižvelgiant į tai, koks yra ruduo, paskutinis tręšimas turėtų būti rugsėjo pradžioje, vėliausiai viduryje (jei įrengta laistymo sistema ir veja yra gerai prižiūrima), tačiau nuo rugsėjo šį sprendimą reikia labai gerai apsvarstyti. Sezono pabaigoje paskutiniam tręšimui naudojamos kompleksinės trąšos, kurių pagrindas yra kalis, o azoto yra labai mažai arba nėra visai!

Kuo intensyviau naudojama / prižiūrima veja, tuo dažniau tręšti reikės.

Tręšimui nereikėtų rinktis saulėto pietų meto, nes ypač trąšos su azotu gali nudeginti augalus – nuo nedidelių geltonų plotelių iki didelių išdegintų plotų. Idealiausia yra tręšti lyjant arba prieš lietų – trąšos natūraliai pateks į dirvą prie augalų šaknų, o azotas nespės išgaruoti. Jei lietus nelyja, reikėtų tręšti vakare, be to, paskui veją reikėtų palaistyti, kad trąšos būtų nuplautos nuo lapelių.

Kaip tręšti?

Tręšti veją prie namų galima 2 būdais – trąšas barstant rankomis arba specialiu išbarstymo įrenginiu. Tikslus ir tolygus mineralinių trąšų barstymas yra labai svarbus, nes netolygiai pasėjant trąšas veja gali atrodyti „banguota“ arba „dėmėta“ – t.y. vietose, kurioms atiteko daugiau trąšų, bus tamsiau, o vietose, kurių trąšos nepasieks, bus pageltę.

Trąšas barstant rankomis, svarbu barstyti mažesnį kiekį ir įvairiomis kryptimis, ypatingą dėmesį skiriant kraštams ir sunkiau prieinamoms vietoms.

1m2 paprastai naudojama apie 25g trąšų. Rekomenduotume pasverti 25g ir pažiūrėti, kiek tai yra saujoje.

Daug našesnis ir tikslesnis vejos tręšimas bus išcentriniu principu veikiančiomis sėjamosiomis mašinomis, kurios trąšas tolygiai išbarstys net 8m pločio juostoje. Svarbu įrenginį sureguliuoti taip, kad jis sėtų mažiausią trąšų normą, ir po veją pasivaikščioti kelis kartus, o ne stengtis reikiamą kiekį išbarstyti per vieną ėjimą.

Kiek trąšų reikia naudoti vejai? Parduotuvių lentynose dažnai galime matyti trąšas, kurios jau pritaikytos konkrečiam tikslui, pavyzdžiui, „Trąšos vejai pavasarį“ arba „Rudeninės trąšos“ – tokiu būdu gamintojas palengvina mums pasirinkimą, tačiau pagrindinių žinių apie tręšimą šiaip ar taip reikia turėti, kad būtumėte tikri teisingu pasirinkimu.

Universalus patarimas bus naudoti kompleksines trąšas (kuriose yra kuo daugiau mikroelementų), kurių sėjimo norma 15-25g/m2.

Vejos trąšos yra gana įvairios tiek savo sudėtimi, tiek savo naudojimo tikslu ir laiku. Svarbiausias dalykas, kurį reikia išmanyti, yra trąšų sudėties ženklinimas, kurį tikrai galima pamatyti ant pakuotės kaip formulę, pavyzdžiui, NPK 22:7:12+2S, kuri reiškia, kad trąšose yra pagrindiniai elementai – azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K), o šių elementų grynasis kiekis konkrečiose trąšose yra atitinkamai 22% azoto (22g šimte gramų trąšų), 7% fosforo (7g – 100g) ir 12% kalio (12g – 100g), be to, papildomai šiose trąšose yra sieros (S). Paprastai kalbant, kuo ilgesnis elementų sąrašas, tuo geriau, tačiau svarbiausias dalykas yra NPK santykis. Pavasarį svarbesnis yra azotas, todėl reikia rinktis trąšas su daugiau azoto (pavyzdžiui, NPK 24:6:12, NPK 18:9:9), o vasarą azoto kiekis gali būti mažesnis (pavyzdžiui, NPK 16:16:16 arba NPK 20:10:10), tačiau rudenį azoto kiekis turi būti minimalus arba jo visai nereikia (pavyzdžiui, NPK 5:10:22 arba NPK 0:5:12). Trąšų, jų gamintojų ir rinkoje esančių receptų yra labai skirtingų, be to, kasmet receptai keičiasi!

Čia pateiktas sudėtis reikėtų laikyti tik gairėmis, nes nėra ypač svarbus konkretaus skaičiaus dydis, svarbi bendra proporcija tarp elementų ir trąšų sudėties tikimas tam tikram sezonui

Pagrindinių maistinių elementų aprašymas.

Azotas (N) atsakingas už augalo fizinį augimą, žaliąją masę, spalvą. Azoto trūkumas vejoje pasireiškia lėtesniu augimu, pageltimu ar pabalimu, vejos nusilpimu. Ypač svarbu veją azotu aprūpinti jos pradiniame vegetacijos etape (pavasaris/vasara), tačiau ruošiant veją žiemai to tikrai nereikia, nes augalai turi subręsti ir pasiruošti žiemai. Azotas yra lengvai garuojantis elementas, jis garuoja greitai, ypatingai smėlinguose dirvožemiuose. Todėl svarbu trąšas su azotu barstyti tada, kai apsiniaukę, prieš prasidedant lietui arba iškart veją aplieti laistant. Praktiškai azotas yra vejos prižiūrėtojo „išduodamas“ elementas, kurio tiekimo laikotarpis priklauso nuo trąšų rūšies – parduotuvėse daugiausia randamos greito / trumpo veikimo azotinės trąšos, tačiau galima rasti ir ilgo poveikio azotinių trąšų, kurios tirpsta lėtai ir veikia net kelis mėnesius.

Fosforas (P) yra atsakingas už augalų įsišaknijimą, žydėjimą ir vaisius. Kalbant apie veją, svarbesnė yra šaknų vystymąsi stimuliuojanti funkcija, nes stiprios vejos šaknų gylis turėtų būti daugiau kaip 15cm. Šaknys yra atsakingos už maisto medžiagų ir vandens pasisavinimą, todėl jų vystymasis ir gylis yra labai svarbus. Fosforo ypač reikia pradiniame vejos dygimo ir augimo etape, taigi tada, kai veja yra įrengiama ir kai veja pavasarį pradeda intensyvų augimą. Kalbant apie veją, yra paprasta taisyklė: nėra šaknų – nėra vejos! Fosforas gerai kaupiasi ir išlieka dirvoje, todėl jos naudojimas yra paprastesnis.

Kalis (K) yra atsakingas už augalų ląstelių stiprumą, cukrų susidarymą, brendimą ir pasirengimą žiemoti. Pagerina augalų atsparumą įvairioms neeilinėms situacijoms – sausrai, karščiui, šalčiui, ligoms, kurios paprastai persekioja nusilpusius augalus (nepakankamas tręšimas, laistymas, per intensyvus naudojimas ir kt.). Kalio svarba didėja sezono pabaigoje ir žiemojimo metu. Kalis, panašiai kaip ir fosforas kaupiasi ir išlieka dirvoje, todėl jo naudojimas yra paprastesnis, tačiau sporto aikštelėse su mažu organinių medžiagų kiekiu ir dideliu vandens pralaidumu (kokie ir turi būti geri sporto aikštynai!) kalis išsiplauna labai greitai ir jo atsargas reikia nuolatos papildyti. Per sezoną sunaudojamo kalio kiekį reikia planuoti panašų kaip ir azoto.

Augalų mitybos sistemoje labai svarbūs ir kiti elementai (mikroelementai) – magnis, kalcis, manganas, siera, geležis, cinkas, boras ir kt. Tręšiant veją reikia atsižvelgti ir į tai, kad kokio nors elemento trūkumas arba perteklius gali sutrikdyti ar net užkirsti galimybę įsisavinti kitą elementą ir veikia principas – viską lemia elementas, kurio užtikrinama nepakankamai – kad ir kiek elementų būtų ir kad ir koks aukštas aprūpinimo jais lygis būtų, viską lems elementas, kurio bus nepakankamai. Todėl prižiūrint sporto aikštes, reikia atkreipti labai didelį dėmesį į maisto medžiagų kiekį dirvoje, taip pat į apgalvotas ir pagrįstas tręšimo sistemas. Dirvos rūgštingumas taip pat labai svarbus augalų mitybos procese – dirvos rūgštingumas turi įtakos augalų gebėjimui pasisavinti maisto medžiagas!

Dažniausios tręšimo klaidos:

• tręšti saulėtu oru – veja nudegs! Gerokai mažesnis efektyvumas, nes azotas garuoja;
• berti trąšas iš indo ar įrenginio tiesiai ant vejos – daug išbyra, išdega veja!
• „marga arba banguota veja“ – netolygus paskirstymas rankomis arba įrenginiu;
• netinkamo įrenginio naudojimas gali suformuoti juostas, išdegusius plotus;
• netolygus barstymas – gauname margą arba dryžuotą pievelę;
• gera žinia – po kažkiek laiko veja atauga!
  

  Jei ant vejos išbyra didesnis kiekis trąšų (net ir sauja į vieną tašką yra daug!) – reikia kruopščiai surinkti kuo daugiau pabirusių trąšų, šią vietą iškart palaistyti vandeniu, tokiu būdu sumažinant trąšų koncentraciją ir užkertant kelią vejos nudeginimui.

  Jei jūs rimtai rūpinatės veja arba ji dėl kažkokių priežasčių neauga taip kaip norėtumėte, nors kiti aspektai tikrai užtikrinami (pjovimas, laistymas), tai svarbiausias dalykas yra suprasti esamą situaciją – dirvos sudėtį ir aprūpinimą maisto medžiagomis. Norint nustatyti maisto medžiagų kiekį dirvoje, reikia daryti dirvožemio cheminius tyrimus ir nustatyti pagrindinius rodiklius: organinių medžiagų kiekį %, dirvos rūgštumą arba pH skaičių, kalio ir fosforo  kiekį. Tik žinant šiuos dydžius, galima sudaryti tikslų tręšimo planą, kad veja gautų optimalų kiekį reikiamų maisto medžiagų. Tokius tyrimus galima padaryti Valstybinės augalų apsaugos tarnybos laboratorijoje. Rezultatams perskaityti ir išvadoms padaryti prireiks žinių arba profesionalaus patarimo.